Nežinau ar tai išmoktos pamokos, ar tik atskiri pastebėjimai.
Tėvų asmenybės, gyvenimo būdas, neurologija ar net prisitaikymo gyventi būdai labai veikia vaiko asmenį. Galvoju, kad šalia organizuoto mokyklos, būrelių ar dienotvarkės bei suplanuotų atostogų, vis tik neįvertinau pakankamai, kiek svarbu, kad tėvai būtų emociškai pilni, laimingi, nestokojantys. Neužtenka tik bandyti suvaldyti situacijas ir išgyventi, gyvenimo pilnatvė labai svarbu. Kaip svarbu matyti ir savo būseną, savo nelaimingumą, savo sunkumus ir su jais laiku tartis.
Koks vis tik didelis ir sunkus darbas yra auginti vaiką. Gal per mažai matau įvertinimo, pagyrimo, savęs palaikymo ir nuolatinio patvirtinimo kad taip, tu tikrai darai didelį ir svarbų darbą, tęsk, eik, verta kovoti.
Mokykla, dvylikta klasė emociškai labai sunki. Gal per daug sureikšmintas tas etapas, nežinau, bet krūvis jautėsi visus metus. Studijų užimtumas atrodo niekai, lyginant su tuo, ką mačiau gimnazijoje.
Vaikai užauga, tampa atskiri asmenys. Girdėjau apie maištus, paauglystes, etc. Bet tuo kampu, kad tai yra skausmingas ir labai nepatogus procesas tėvams, niekad nemasčiau. O sunku. Kai esi nebeįdomus, kai ateis tik tada, kai norės. Kai kalbėsis tik tada, kai norės. Kai nieko nepasakos. Kai reikia tik finansinės paramos ir šilto maisto. Ir priminimo, kad 'viskas bus gerai'.