charakterio ir tvirtumo tema norėčiau pati daugiau teorinių straipsnių paskaityti. kaip ugdyti, kaip neperugdyti ir nepersistengti. Urtės auklėtojos jau pernai pastabas pasakydavo, kad užsispyrusi, tvirta. Namie gal mažai sudaryta sąlygų tam pasireikšti, ar aš pati nelabai pastebiu.
širyt nustebino. kasvakarinė problema - ėjimas miegoti. keltis į darželį reikia anksti. iš vakaro noris ilgiau pasėdėti, migdymosi su pasivaikščiojimais procesas išsitęsia iki valandos.. mano kantrybė išsenka dar greičiau. 'Urte, ryt neatsikelsi į darželį, būsi pavargusi, eik greičiau miegoti". Atsikelsiu. "Urte, žinai kad sunku keltis, širyt miegojai rengdamasi". Aš sakau kad pati atsikelsiu ir apsirengsiu.
Pabudau nuo keisto garso, lyg kažkas vaikšto su batais, uždaro vaikų miegamo duris. pramerkiu akis: Urtė. su kepure, kelnėmis, batais. "Aš sakiau kad atsikelsiu ir pati apsirengsiu". sakei....... laikrodyje lygiai 6:32.
Trečiadienis, Gegužės 06, 2009
Penktadienis, Vasario 13, 2009
Kas paskatintų šeimas turėti daugiau vaikų?
Susilaukti antro vaiko ketina kiek daugiau nei pusė tėvų, auginančių vieną atžalą. Tačiau jei namuose jau krykštauju du mažyliai, turėti dar vieną ketina mažiau nei trečdalis sutuoktinių. Kodėl tik tiek? Atsakymas paprastas – gąsdina neišvengiamai padidėsianti finansinė vaikų išlaikymo našta. Tačiau ne tik tai. Dažnai tėvai nurodo, jog turėdami daugiau vaikų nebeįstengs derinti šeimos ir darbo. Dauguma jų pripažįsta, kad ir dabar sunku atlikti savo pareigas šeimai, nes pernelyg daug laiko praleidžia darbe. DAUGIAU
Gana teisingas straipsnis. Didžiausia problema man asmeniškai, tikrai kurios nebūčiau įvardinusi prieš kelis metus - galimybė derinti darbą ir šeimą. Darbas atima beveik visą mane iš šeimos. Auginti tris ir daugiau vaikų bei dirbti visą dieną, kol kas tai sunkiai įsivaizduoju, kaip įmanoma. Dirbti tik vienam iš tėvų - gana sunki finansinė našta išlaikyti didelę šeimą.
Gana teisingas straipsnis. Didžiausia problema man asmeniškai, tikrai kurios nebūčiau įvardinusi prieš kelis metus - galimybė derinti darbą ir šeimą. Darbas atima beveik visą mane iš šeimos. Auginti tris ir daugiau vaikų bei dirbti visą dieną, kol kas tai sunkiai įsivaizduoju, kaip įmanoma. Dirbti tik vienam iš tėvų - gana sunki finansinė našta išlaikyti didelę šeimą.
Ketvirtadienis, Vasario 05, 2009
būreliai
galvos laužymas. mano nuomonė vienokia, tėtės kitokia, Urtė turi savo. Kristina, superdraugė, lanko šokius ir dailę. Todėl, savaime suprantama, Urtė irgi nori į dailę. Apie tai jau buvo kalbėta lapkritį, sakiau, kad šį pusmetį pabaigs lankyti krepšinį, kadangi pradėjo, tada galvosim. Šiom dienom vėl užėjo kalba, kad ji nori į dailę, nes draugės ten eina. Viena vertus, norisi kad pati žinotų ko nori, o ne į drauges žiūrėtų... Kita vertus, vien dėl draugių nepatinkančioje aplinkoje neišbus ilgai.. Krepšinį vedanti auklėtoja labai man patinka - supratinga ir padrąsinanti. Sutarė su Urte, kad jei norės grįžti į krepšinį, galės ir palaimino dailės pasirinkimą.
Bendrai, pamąsčius apie mokamus būrelius darželyje, pačiom grupės auklėtojom turėtų būti gana skaudu - dirba už minimumą, darbeliai ir veikla joms privaloma ir kasdien su vaikais užsiiminėja. O jų nevertina taip, kaip vertina ir aikčioja visi dėl būrelių veiklos. Pati asmeniškai nematau daug prasmės kad ir dailės veikloje, trūkumas kad ir užsiėmimų salė labai šalta, skundėsi jog sušalo rankos.. tačiau tegu pabando...
dar teks mokytis ir mokytis, kaip balansuoti tarp vaiko norų ir nuomonės bei mūsų, tėvų..
Bendrai, pamąsčius apie mokamus būrelius darželyje, pačiom grupės auklėtojom turėtų būti gana skaudu - dirba už minimumą, darbeliai ir veikla joms privaloma ir kasdien su vaikais užsiiminėja. O jų nevertina taip, kaip vertina ir aikčioja visi dėl būrelių veiklos. Pati asmeniškai nematau daug prasmės kad ir dailės veikloje, trūkumas kad ir užsiėmimų salė labai šalta, skundėsi jog sušalo rankos.. tačiau tegu pabando...
dar teks mokytis ir mokytis, kaip balansuoti tarp vaiko norų ir nuomonės bei mūsų, tėvų..
Antradienis, Sausio 20, 2009
Pasaka
BET JUOS MATE TIK TIE KAS MYLEJO......
Vieną kartą mažame namelyje gyveno vyras ir moteris. Jųdviejų pasaulis buvo labai paprastas: jie dirbo paprastus darbus, valgė paprastą maistą, pirko paprastus pirkinius ir viską darė paprastai – nesigailėdami, ko nebuvo vakar, ir negalvodami, kas bus rytoj. Vyras ir moteris visada gyveno šiandien, o užvis labiausiai stengėsi šiandien mylėti. Rytais juodu pasakodavo vienas kitam savo sapnus, dieną trumpam išsiskirdami ilgam atsisveikindavo (dėl visa ko), o vakarais sekdavo pasakas.
„Gyveno kitąkart tokia moteriškė, ir užsigeidė ji mažučio vaikelio, tik nežinojo, iš kur jį gauti..." – sykį skaitė jie apie Coliukę. Ir suprato, kaip labai jų paprastam pasaulėliui trūksta vaikų...
Po metų jiems gimė duktė – graži graži, rimta ir protinga. O jos didelėse akyse švietė dvi žvaigždės.
Bet jas matė tik tie, kas mylėjo...
Vyras ir moteris dabar tapo tėčiu ir mama.
Jie ir toliau gyveno mažame namelyje, bet jų gyvenimas jau nebebuvo toks paprastas kaip anksčiau: dienos ir naktys susimaišė, o daiktai užmiršo savo įprastas vietas.
Po dvejų metų tėtis ir mama susilaukė antros dukrytės – gražios gražios, šokolado spalvos akimis ir su spindinčia karūna ant galvos. Bet ją matė tik tie, kas mylėjo...
Mažame namelyje buvo mažiau vietos, bet daugiau juoko ir kojyčių trepsėjimo. Lauke tarsi vėliavos plazdėjo padžiauti vystyklai. Ir jie matė, kad tai yra gera.
Prabėgo dar keletas metų ir šeimai gimė trečioji dukrelė – šviesi šviesi, su saule kaktoje. Bet ir ją matė tik tie, kas mylėjo...
Vieną dieną tėtį aplankė Toks Dėdė ir pasakė, kad neatsakinga turėti tokį mažą namelį ir tiek daug burnų.
Kad reikia apie viską pagalvoti. Ypač pagalvoti – kas bus rytoj?! Ar užtektinai bus duonos ir batų?
Tėtis ir mama atsisėdo ir pradėjo galvoti. Tikrai: namelis mažas, burnytės išžiotos, o kojytės trepsi... O kas bus rytoj? Ir jiems pasidarė taip liūdna ir net baisu, nes niekaip negalėjo sužinoti, kas bus rytoj: ar užteks duonos ir batų?..
Jie taip pavargo begalvodami, kad užmiršo prieš miegą paskaityti pasaką ir vienas kitą pabučiuoti.
Bet, laimei, tą naktį juodu susapnavo Viską Duodančias Rankas ir atsibudo kupini ramybės – tokios didelės, kad vėl galėjo gyventi ankstesnį paprastą gyvenimą.
Na, ne visai paprastą, mat po kiek laiko jiems gimė ketvirtoji dukrytė – linksma linksma, o kai šypsodavosi, ant jos skruostų žaisdavo saulės zuikučiai. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo...
Jų namelis tapo dar mažesnis, bet širdyse buvo erdvu. Kiekvieną rytą savo dubenėliuose jie rasdavo tiek košės, kiek reikėdavo jų pilvukams. Ir sulaukdvo tiek meilės, kiek reikėdavo jų širdelėms. Ir jie matė, kad tai yra gera...
Vieną dieną mamytę aplankė Tokia Teta. Ji nužvelgė keturias mergaites (nepastebėdama nei karūnos, nei saulės, nei žvaigždžių, nei saulės zuikučių) ir nusišypsojo šypsena iš žurnalų moterims viršelių. Teta sakė labai mylinti jų šeimą ir galvojanti apie jos ateitį.
Todėl ir atnešusi Ramios Ateities piliulių – spalvotų ir skanių. „O kas tai yra rami ateitis?" – paklausė mamytė, kuri visada gyveno šiandiena.
„Na, tai užtikrinta, garantuota ateitis", - atsakė moteris (ji niekada negyveno šiandiena). – Juk jūsų vaikai augs, juos reikės pastatyti ant kojų, suteikti gyvenimo pagrindą. Jūs turite žiūrėti atsakingai". „Kažkur tai jau girdėjau", - pagalvojo mama, bet neprisiminė kur.
Tą naktį mamytė sapnavo daugybę mažų vaikelių, gražių, ypatingų – jų kaktose švietė mėnuo, o plaukai buvo aukso ir sidabro spalvos. Jie beldė į namų duris, bet nė vienos neatsivėrė. Už jų gyveno Dėdės ir Tetos, tokie susirūpinę, pavargę ir liūdni, kad negalėjo išgirsti mažų rankyčių beldimo.
Mamytė atsibudo ir pirmąkart verkė iš liūdnumo, nes vieną akimirką buvo užmiršusi apie Duodančias Rankas. Duodančias viską: ir košę dubenėliuose, ir meilę širdelėse, ir šiandieną, ir rytojų.
Tada ji išmetė piliules ir nuėjo apkabinti tėvelio. Ir juodu skaitė pasaką su labai laiminga pabaiga.
O po metų tėtis ir mama susilaukė sūnelio – gražas gražaus, su angelo sparnais nugaroje. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo...
Taip tėvai pasidarė labai turtingi.
Bėgo metai. Namelis tapo mažas mažas. Ir jo gyvenimas nebebuvo toks paprastas – jis buvo kupinas įvairiausių spalvų, kvapų, o ypač garsų: šaukštelių skimbčiojimo, vežimėlio ratų girgždėjimo, lumzdelio melodijų, kojyčių trepsėjimo ir – labai retai – tylos, kuri mamytei skambėjo gražiausiai.
Prabėgo daug laiko. Vaikai užaugo ir paliko mažą mažą namelį. O vieną dieną visi aplankė savo tėvus su ypatingomis dovanomis.
Vyriausioji duktė padovanojo žvaigždžių šviesą jų akims.
Antroji atidavė savo karūną – kad visada atsimintų esą ypatingi. Trečioji dovanojo saulę – kad jų mintys visada būtų šviesios.
Jaunėlė – saulės zuikučius, kad neužmirštų viskuo džiaugtis.
Sūnus atidavė tėvams angelo sparnus – kad galėtų skristi, kai nebepaeis.
Ir jie matė, kad tai yra gera...
ir tevai tapo turtingi, bet ne visi tai mate..
Vieną kartą mažame namelyje gyveno vyras ir moteris. Jųdviejų pasaulis buvo labai paprastas: jie dirbo paprastus darbus, valgė paprastą maistą, pirko paprastus pirkinius ir viską darė paprastai – nesigailėdami, ko nebuvo vakar, ir negalvodami, kas bus rytoj. Vyras ir moteris visada gyveno šiandien, o užvis labiausiai stengėsi šiandien mylėti. Rytais juodu pasakodavo vienas kitam savo sapnus, dieną trumpam išsiskirdami ilgam atsisveikindavo (dėl visa ko), o vakarais sekdavo pasakas.
„Gyveno kitąkart tokia moteriškė, ir užsigeidė ji mažučio vaikelio, tik nežinojo, iš kur jį gauti..." – sykį skaitė jie apie Coliukę. Ir suprato, kaip labai jų paprastam pasaulėliui trūksta vaikų...
Po metų jiems gimė duktė – graži graži, rimta ir protinga. O jos didelėse akyse švietė dvi žvaigždės.
Bet jas matė tik tie, kas mylėjo...
Vyras ir moteris dabar tapo tėčiu ir mama.
Jie ir toliau gyveno mažame namelyje, bet jų gyvenimas jau nebebuvo toks paprastas kaip anksčiau: dienos ir naktys susimaišė, o daiktai užmiršo savo įprastas vietas.
Po dvejų metų tėtis ir mama susilaukė antros dukrytės – gražios gražios, šokolado spalvos akimis ir su spindinčia karūna ant galvos. Bet ją matė tik tie, kas mylėjo...
Mažame namelyje buvo mažiau vietos, bet daugiau juoko ir kojyčių trepsėjimo. Lauke tarsi vėliavos plazdėjo padžiauti vystyklai. Ir jie matė, kad tai yra gera.
Prabėgo dar keletas metų ir šeimai gimė trečioji dukrelė – šviesi šviesi, su saule kaktoje. Bet ir ją matė tik tie, kas mylėjo...
Vieną dieną tėtį aplankė Toks Dėdė ir pasakė, kad neatsakinga turėti tokį mažą namelį ir tiek daug burnų.
Kad reikia apie viską pagalvoti. Ypač pagalvoti – kas bus rytoj?! Ar užtektinai bus duonos ir batų?
Tėtis ir mama atsisėdo ir pradėjo galvoti. Tikrai: namelis mažas, burnytės išžiotos, o kojytės trepsi... O kas bus rytoj? Ir jiems pasidarė taip liūdna ir net baisu, nes niekaip negalėjo sužinoti, kas bus rytoj: ar užteks duonos ir batų?..
Jie taip pavargo begalvodami, kad užmiršo prieš miegą paskaityti pasaką ir vienas kitą pabučiuoti.
Bet, laimei, tą naktį juodu susapnavo Viską Duodančias Rankas ir atsibudo kupini ramybės – tokios didelės, kad vėl galėjo gyventi ankstesnį paprastą gyvenimą.
Na, ne visai paprastą, mat po kiek laiko jiems gimė ketvirtoji dukrytė – linksma linksma, o kai šypsodavosi, ant jos skruostų žaisdavo saulės zuikučiai. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo...
Jų namelis tapo dar mažesnis, bet širdyse buvo erdvu. Kiekvieną rytą savo dubenėliuose jie rasdavo tiek košės, kiek reikėdavo jų pilvukams. Ir sulaukdvo tiek meilės, kiek reikėdavo jų širdelėms. Ir jie matė, kad tai yra gera...
Vieną dieną mamytę aplankė Tokia Teta. Ji nužvelgė keturias mergaites (nepastebėdama nei karūnos, nei saulės, nei žvaigždžių, nei saulės zuikučių) ir nusišypsojo šypsena iš žurnalų moterims viršelių. Teta sakė labai mylinti jų šeimą ir galvojanti apie jos ateitį.
Todėl ir atnešusi Ramios Ateities piliulių – spalvotų ir skanių. „O kas tai yra rami ateitis?" – paklausė mamytė, kuri visada gyveno šiandiena.
„Na, tai užtikrinta, garantuota ateitis", - atsakė moteris (ji niekada negyveno šiandiena). – Juk jūsų vaikai augs, juos reikės pastatyti ant kojų, suteikti gyvenimo pagrindą. Jūs turite žiūrėti atsakingai". „Kažkur tai jau girdėjau", - pagalvojo mama, bet neprisiminė kur.
Tą naktį mamytė sapnavo daugybę mažų vaikelių, gražių, ypatingų – jų kaktose švietė mėnuo, o plaukai buvo aukso ir sidabro spalvos. Jie beldė į namų duris, bet nė vienos neatsivėrė. Už jų gyveno Dėdės ir Tetos, tokie susirūpinę, pavargę ir liūdni, kad negalėjo išgirsti mažų rankyčių beldimo.
Mamytė atsibudo ir pirmąkart verkė iš liūdnumo, nes vieną akimirką buvo užmiršusi apie Duodančias Rankas. Duodančias viską: ir košę dubenėliuose, ir meilę širdelėse, ir šiandieną, ir rytojų.
Tada ji išmetė piliules ir nuėjo apkabinti tėvelio. Ir juodu skaitė pasaką su labai laiminga pabaiga.
O po metų tėtis ir mama susilaukė sūnelio – gražas gražaus, su angelo sparnais nugaroje. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo...
Taip tėvai pasidarė labai turtingi.
Bėgo metai. Namelis tapo mažas mažas. Ir jo gyvenimas nebebuvo toks paprastas – jis buvo kupinas įvairiausių spalvų, kvapų, o ypač garsų: šaukštelių skimbčiojimo, vežimėlio ratų girgždėjimo, lumzdelio melodijų, kojyčių trepsėjimo ir – labai retai – tylos, kuri mamytei skambėjo gražiausiai.
Prabėgo daug laiko. Vaikai užaugo ir paliko mažą mažą namelį. O vieną dieną visi aplankė savo tėvus su ypatingomis dovanomis.
Vyriausioji duktė padovanojo žvaigždžių šviesą jų akims.
Antroji atidavė savo karūną – kad visada atsimintų esą ypatingi. Trečioji dovanojo saulę – kad jų mintys visada būtų šviesios.
Jaunėlė – saulės zuikučius, kad neužmirštų viskuo džiaugtis.
Sūnus atidavė tėvams angelo sparnus – kad galėtų skristi, kai nebepaeis.
Ir jie matė, kad tai yra gera...
ir tevai tapo turtingi, bet ne visi tai mate..
Trečiadienis, Gruodžio 10, 2008
apie vaikus ir jų kiekį
šiek tiek nustebino vienas suvokimas, pasidalinsiu. Paprastai, klausimas kiek turėti vaikų, aptariamas tarpusavy tarp tėvų, draugų, ir tai suaugusių reikalas. Dažniausiai, iš susilaukusių vieno vaiko, paprastai girdžiu, "oi, antro greit nenorėsiu", iš turinčių du, "jokių kalbų apie trečią". Turinčių tris ar keturis, asmeniškai beveik nepažįstu. Žodžiu, daugiau mažiau visada tas klausimas turi dažniausiai vieną reakciją 'NE', pateikiama vienu ar kitu atsakymo pavidalu.
Visai neseniai atkreipiau dėmesį, kaip abiems maniškiams, aišku, ypač Urtei, aktualus žaidimas su 'lėliuku', jį pasupti, pamaitinti, panešioti. Visada į klausimą apie sesę ar brolį ji atsako TAIP, labai nori. nesvarbu kas, svarbu tik kad būtų kompanija ir kuo didesnė.. Dabar, kai paaugusi, nebeklausinėja. Seniau vis kalbėdavo - jūs labai norėjote vaikų? Kaip gerai! Jūs turite du vaikus! (su susižavėjimo intonacija). Ir visada atkreipdavo dėmesį į kieme mamą su trim vaikais.. TRYS!!!
Tikras pozityvus mąstymas :)
Visai neseniai atkreipiau dėmesį, kaip abiems maniškiams, aišku, ypač Urtei, aktualus žaidimas su 'lėliuku', jį pasupti, pamaitinti, panešioti. Visada į klausimą apie sesę ar brolį ji atsako TAIP, labai nori. nesvarbu kas, svarbu tik kad būtų kompanija ir kuo didesnė.. Dabar, kai paaugusi, nebeklausinėja. Seniau vis kalbėdavo - jūs labai norėjote vaikų? Kaip gerai! Jūs turite du vaikus! (su susižavėjimo intonacija). Ir visada atkreipdavo dėmesį į kieme mamą su trim vaikais.. TRYS!!!
Tikras pozityvus mąstymas :)
religija
Paskaičiau mamadienyje (www.mamadienis.blogspot.com/) apie Liepos maldas, ir pagalvojau kad vaikai turbūt natūraliai turi kažką savyje, kas jiems natūraliai leidžia priimti religiją ar panašius dalykus. Žinoma, sprendžiu tik pagal anuos įrašus, ir savo Urtę. Mažesnysis brolis dar neparodė savo išminties tuo klausimu.
Taip jau yra, kad garsiai mes namie beveik niekada nekalbame apie Dievą. Yra kelis kartus buvusi bažnyčioje, tad kas ten per pastatas žino. Žino kas yra Dievas. Tiksliau, kad yra toks dalykas kaip Dievas. Sąvoka. Urtės būdas neaiškiais klausimais gana originalus - kartais iš šono atrodo kad viskas jai aišku ir klausimų kyla labai retai... Tad, savaime suprantama, jai apie Dievą jokių klausimų nekyla.. o gal per mažai info tam turi. Anyway, gražu man iš šono žiūrėti.. Kažkur nugirdo frazę 'Ačiū Dievui', pradėjo dažnai naudoti, ypač kai labai džiaugiasi. Kažkada iš kalbos išėjo, kad Dievas jai patinka ir ji myli Dievą. Pamato per TV kažką su bažnyčia, reikšmingai pareiškia kad 'bažnyčia', kartais man pasiūlo nueiti savaitgalį. Turi vaikišką bibliją. Kažkurią dieną vartė ir Jonui (jaunesniam broliui aiškino) - čia Jėzus, Jėzus yra Dievas. Išprususi...
Taip jau yra, kad garsiai mes namie beveik niekada nekalbame apie Dievą. Yra kelis kartus buvusi bažnyčioje, tad kas ten per pastatas žino. Žino kas yra Dievas. Tiksliau, kad yra toks dalykas kaip Dievas. Sąvoka. Urtės būdas neaiškiais klausimais gana originalus - kartais iš šono atrodo kad viskas jai aišku ir klausimų kyla labai retai... Tad, savaime suprantama, jai apie Dievą jokių klausimų nekyla.. o gal per mažai info tam turi. Anyway, gražu man iš šono žiūrėti.. Kažkur nugirdo frazę 'Ačiū Dievui', pradėjo dažnai naudoti, ypač kai labai džiaugiasi. Kažkada iš kalbos išėjo, kad Dievas jai patinka ir ji myli Dievą. Pamato per TV kažką su bažnyčia, reikšmingai pareiškia kad 'bažnyčia', kartais man pasiūlo nueiti savaitgalį. Turi vaikišką bibliją. Kažkurią dieną vartė ir Jonui (jaunesniam broliui aiškino) - čia Jėzus, Jėzus yra Dievas. Išprususi...
Trečiadienis, Gruodžio 03, 2008
žaislams nuolaidos su maxima kortele
reklama. bet naudinga. kas nežinote ir kam aktualu - maximose žaislams šią savaitę nuolaidos. tačiau tik tiems, kurių kaina užrašyta ne geltoname, o baltame lapelyje.
važiavom vakar su kolege per pietų pertrauką iki akropolio, sakyčiau - grūstis. žmonių pilna, su vežimu geriau nė nelįsti tarp tų lentynų, dėžės pradarytos, žaislai išmėtyti. tačiau, žinant konkrečiai ko nori, galima tikėtis malonių nuolaidų. arba nežinant, įvairioms smulkmenoms :)
Penktadienis, Lapkričio 21, 2008
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
