pavydai, mamos

čia kas labiausiai įstrigo iš paskutinių dienų. turėjom svečių - draugę Miglę, keliais mėnesiais jaunesnę, su tėvais. paėmiau ją verkiančią palaikyti, o tada Urtė lūpą timpt timpt ir apsiverkė. taip keista matyt kad 'pavydi' ar kaip kitaip pavadint tą emociją... priešs tai visą vakarą šėlo, kibino svečius, žaidė, į mano balsą net nereagavo, matės, vaikas tenkina socialinius poreikius...
vakar kita draugė buvo užėjus, apie aukles ir mamas kalbėjom. jos nuomone už mamą nieko geriau nebus - ir nebūtina visą laiką vaiką linksminti - jis turi gyvenimą matyt - kad ir prie kompo, ir virtuvėje reikia kažką daryti.(čia aš jau imu mąstyt ar neskriaudžia mamos vaiko - auklė žaistų su juo, o mama daug nežais - turi namie ką veikti). žodžiu, blaiviau ir į tą pusę mąstau.
vakar buvo Nomedos laida apie depresijas, viena moteris užsiminė apie savo mama - kokia nuostabi ji buvo. visada sakydavo kad vaikai nuostabūs - vaikai yra patys labai savikritiški ir juos reikia daug girti. "pečius nuleisk, galvą pakelk, nosį aukštyn". dar, pasakojo, prieš einant į kokį gimtadienį ar pas drauges, iškišdavo galvą pro duris, ir dukrai jau laiptinėje pasakydavo "būk savimi". o ne paliepimus kada grįžti, kaip elgtis...