oi, kiek komentarų ką tik radau į aną pamoką :) vakar vėl važiavome - dabar jau tikrai tą grupę lankysim kol į darželį neiname. visos panelės ir vienas tas strakaliukas Laurynas. vaikai gal nuvargę buvo, kad baigėsi pamoka mažiausiai dviejų ašaromis, bet šiaip likau patenkinta. Urtė tokia didelė pasirodė, patinka jai būgnelis, tai tvarkingai ratu vaikščiojo ir mušė. puošėme picą - popieriaus lapą su apskritimu - spalvotu plastelinu. po mažą gabaliuką klijuoti reikėjo. apie spageti dainelę vėl dainavom, kažko patinka jai - judesius ir namie rodo. tik aš tik priedainio melodiją ir žodžius atsimenu. berniukas anas gana ramus buvo, didelę dalį pamokos lentynoje prasėdėjo. tiek, kad kai taikėsi iš Urtės atimti pagaliukus grojimo, emocingą NE atgal gavo, neatidavė. kažkaip jau ji ima saugotis jo ir iš tolo stebi artėjantį. ir kai bandė picas puošiant pro ją praeiti negražiai trukdydamas, tai kojas jo pastūmė kad neitų čia - kitą kryptį nurodė.
šiaip mieli tie mažiukai, visi tokie skirtingi... yra ant spintos ten pūkuotas baltas ruoniukas - viena labai jo norėjo, mokytoja nukėlė, tai dar du dėl jo susimušė.. ratu einant atsisveikinti su juo, Urtė vienintelė atsisakė jį paglostyti, apie apkabinimą net nekalbu... net mokytoja nustebo.
kas mane kiek šokiruoja viduje, kad vaikai visur stumdosi.. ir negali pulti ginti iš kart, nors taip noris, nes kai nueis į darželį, dar nežinia kokių ten dyvų bus.. reiks pačiai išeitį rasti..
jaučiu po pamokos jau mašinoje silpnumas emocinis mane apima, turbūt vis tik įsitempiu pamokoje, o važiuojant namo atslūgsta viskas....
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą