dėmesys...

kažkaip sunku su dėmesio padalinimu, nežinau kaip auga kokie keturi penki vaikai šeimoje... Jonukas, brolis, sunkiai migdosi pastaruoju metu, turbūt susiję su mano darbu. Kas vakarą sėdi ant kelių, daineles dainuoju. ir vakar - paguldžiau jį, duris uždariau, einu pas Urtę pagulėti/ pakalbėti prieš miegą. Mažasis verkia, išeinu su labanakt jai. ir jaučiu, negerai... tėtė negali pabūt nė prie vieno, einu pas triukšmaujantįjį.. dainuoju dainelę, du tris, penkis, 10 kartų, tą pačią, vis sako dar. Urtei ir dainuodavau ją. kai aprimsta, staiga išgirstu verkimą iš kito kambario. pratrūko mergina. širdelę užspaudė, laikėsi laikėsi ir prasiveržė rauda. ir jai reikia... net tėtės pasaka nepadėjo, atėjo pagulėti pas mane, vėliau buvo pernešta. nebūtinai turbūt visą laiką 'teisingai' ir 'tvarkingai' viską daryti. mane vis stebina tas žmogaus noras dėmesiui ir meilei, kaip maisto. atsigulė, dainuojant mano galvą ir akis atsuka į save, turiu į ją žiūrėti. laiminga laiminga.. užmigo greičiau nei brolis...