kaip???

beeinant namo po visų vizitų, urtė nusprendė šiek tiek pažaisti ir kvietė kvietė mane eiti už namo prie medinių lipynių ir supynių. oi pikta buvau, rėkiau visaip ir namo kviečiau, niekas neveikia. stovi už penkiasdešimt metrų ir šaukia mama teik cia.. kovot niekaip neišeina, tenka nusileist. o dar tokią knygą skaitau apie vaikų auklėjimą. tai stovėjau, pykau ir burbėjau ant visų knygų ir teorijų..... lialiaus nebūtų, pasiimčiau ant rankų ir nusinesčiau.. o čia... čiuožinėjo čuožinėjo nuėjus, tada laipiojo ilgai. pagaliau nukrito veidu į žemę, verkė verkė ir tada jau nusileido - aš toliau stovėjau, atėjo, ir parėjom pagaliau. jaučiuos dabar tokia emociškai išsunkta kiek..... o kaip toliau bus? ir graudžiausia kad teoriškai tai lyg žinotum kaip, o kai jau gyveni - tai taip gaila kad viską darai taip ir auklėji kaip negalima...