religija

Paskaičiau mamadienyje (www.mamadienis.blogspot.com/) apie Liepos maldas, ir pagalvojau kad vaikai turbūt natūraliai turi kažką savyje, kas jiems natūraliai leidžia priimti religiją ar panašius dalykus. Žinoma, sprendžiu tik pagal anuos įrašus, ir savo Urtę. Mažesnysis brolis dar neparodė savo išminties tuo klausimu.
Taip jau yra, kad garsiai mes namie beveik niekada nekalbame apie Dievą. Yra kelis kartus buvusi bažnyčioje, tad kas ten per pastatas žino. Žino kas yra Dievas. Tiksliau, kad yra toks dalykas kaip Dievas. Sąvoka. Urtės būdas neaiškiais klausimais gana originalus - kartais iš šono atrodo kad viskas jai aišku ir klausimų kyla labai retai... Tad, savaime suprantama, jai apie Dievą jokių klausimų nekyla.. o gal per mažai info tam turi. Anyway, gražu man iš šono žiūrėti.. Kažkur nugirdo frazę 'Ačiū Dievui', pradėjo dažnai naudoti, ypač kai labai džiaugiasi. Kažkada iš kalbos išėjo, kad Dievas jai patinka ir ji myli Dievą. Pamato per TV kažką su bažnyčia, reikšmingai pareiškia kad 'bažnyčia', kartais man pasiūlo nueiti savaitgalį. Turi vaikišką bibliją. Kažkurią dieną vartė ir Jonui (jaunesniam broliui aiškino) - čia Jėzus, Jėzus yra Dievas. Išprususi...